Ekonomistas dr. Ž. Mauricas: Lietuvos laukia gera arba labai gera ateitis

 In Bakalauras

ISM Vadybos ir ekonomikos universitete daktaro laipsnį įgijęs vyriausiasis „Luminor“ banko ekonomistas dr. Žygimantas Mauricas sako, kad studijos padėjo sudėlioti viską į savo vietas ir atrasti profesinę ramybę. Apie tai, kada tikslingiausia investuoti, kokia ateitis laukia Lietuvos ir kriptovaliutų bei studijas ISM universitete – įžvalgomis dalijasi Ž. Mauricas.

Šiais metais gavote LMA Jaunųjų mokslininkų ir doktorantų mokslinių darbų konkurso pagyrimo raštą už daktaro disertaciją. Ką jums reiškia šis įvertinimas?

Toks įvertinimas reiškia nemažai, nes rašant darbą dažnai kildavo minčių – „o kam to reikia?“. Ypatingai turint omeny mano specifinę temą, buvo minčių, kad Lietuvoje mažai kas susigaudo apie ką aš rašau, o jeigu ir susigaudo, galbūt nemato pridėtinės vertės. Šiuo atveju šis apdovanojimas ar, jei tiksliau, dėmesio parodymas signalizuoja, kad žmonėms rūpi tokio lygio tyrimai, tokios temos. Mane tai nuteikia labai pozityviai. Vadinasi nėra taip, kad tai tiesiog šauksmas tyruose, vadinasi, atsiranda tęstinumas. O tęstinumo Lietuvoje, ypač akademijoje – trūksta.

Jūsų disertacijos tema buvo „Aktyvaus investicijų portfelio valdymo strategija taikant režimų kaitos numanomojo kintamumo modelį“. Žmogui, nesusidūrusiam su finansais, ekonomika, tai skamba kaip tam tikra abrakadabra. Kaip galėtumėte pristatyti ir papasakoti apie savo darbą paprastam žmogui?

Na, pavadinimas, ypač lietuvių kalba, skamba šiek tiek kaip kalambūras ar abrakadabra, bet mintis yra labai paprasta. Mane inspiravo lietuvių kilmės Nobelio premijos laureatas Robertas Šileris, kurio apsilankymo Lietuvoje metu turėjau garbės su juo diskutuoti, skaityti jo darbus. Jo paslaptis yra paprastumas. Jis pasiima vieną detalę, bet labai supaprastina viską aplinkui ir pateikia „žmogiška“ kalba. Mano bruožas yra labai panašus, aš tiek savo profesinėje srityje, kaip ekonomistas, tiek disertacijoje bandau pateikti gana sudėtingus dalykus paprasta kalba. Na, turbūt, išskyrus pavadinimą (juokiasi). Pavadinimas skamba sudėtingai, o pati mintis – paprasta – ar įmanoma nustatyti tinkamą laiką investavimui. Tarkime, žmogus turi tam tikrą sumą pinigų ir nori juos investuoti, tačiau kada yra tinkamiausias metas jam tai padaryti? Ar šiandien, ar, tarkime, palaukti kitų metų? Galbūt nėra tikslinga investuoti dabar, nes akcijų, nekilnojamojo turto kainos yra per aukštos, tad galbūt reikėtų neskubėti ir palaukti rinkų korekcijos? Tačiau, kita vertus, visada yra grėsmė, kad belaukiant bus praleista ne viena galimybė ir pavėluota į traukinį… Taigi, nuolat investuotojus kankinantys klausimai yra – ar jau per vėlu ir ar dar ne per anksti? Mano tyrimas buvo skirtas tam teisingam investavimo laikui nustatyti, remiantis, supaprastintai, vienu finansų rinkų indeksu, apimančiu žmonių emocijas, tai yra – vadinamuoju „baimės“ indeksu. Jis techniškai paskaičiuojamas kaip draudimo nuo akcijų kritimo kaina. Kuo draudimo kaina didesnė, tuo žmonės labiau bijo, kad įvyks koks nors įvykis ir tai nebūtinai yra susiję su padidėjusia vieno ar kito įvykio tikimybe, kiek su pačių investuotojų baimės augimu. Čia būtų galima palyginti su būsto draudimu. Dažniausiai, deja, jūs įsigyjate būsto draudimą tik po to, kai jūsų butą užlieja prakiuręs vamzdis, o ne prieš tai, nors tikimybė, kad jus užlies, antrą kartą neišauga, o dažnai net atvirkščiai – sumažėja, nes jūs didesnį dėmesį pradedate skirti vamzdžių kokybės užtikrinimui. Pagrindinis mano mokslinio tyrimo atradimas yra tas, kad kai draudimas kainuoja pigiai, kai baimių rinkoje yra mažai – reikia eiti kartu su banda, nes tikėtina, kad akcijų kaina kils. Kai yra mažai baimės visi juda ta pačia kryptimi ir godumas laimi prieš baimę. Kai indeksas pasiekia tam tikrą ribą, tada geriau jau „nešti muilą“ iš akcijų rinkų, nes perkopę tam tikrą baimės ribą, investuotojai pradeda ieškoti priežasčių, kodėl akcijų indeksai galėtų kristi toliau, o kai ieškai – tai ir randi. Toks laikotarpis pasižymi dideliais akcijų kainų svyravimais ir investuotojų nuotaikų kaita, tad tokiu laikotarpiu palankiau yra neinvestuoti. Bet jeigu „baimės“ indeksas kyla dar labiau ir viršija tam tikrą viršutinę ribą – tada vėl reikėtų investuoti ir eiti prieš per daug išsigandusių investuotojų minią. Investuodamas šiuo laikotarpiu gali pasipelnyti iš investuotojų neracionalios baimės. Juk pasižiūrėję gerą siaubo filmą dažnai nedegate dideliu noru eiti į tamsų savo namo rūsį, tačiau jau kitą rytą su džiaugsmu ten nueinate nematydami jokios grėsmės. Taip ir išgąsdinti investuotojai kurį laiką nedega noru investuoti į akcijas, tačiau jau kitą rytą, nuslūgus baimėms, jie sugrįš ir nusipirks jas būtent iš tų, kurie siaubo filmo seanso metu nepasidavė nepagrįstoms baimėms ir įsigijo jas pigiai tamsiausią vidurnakčio valandą. Vadinasi, tinkamas metas investuoti – kai yra mažai baimės ir kai tos baimės yra gerokai per daug. Savo darbe nustačiau tuos rėžius, kurie leidžia nustatyti, kada tos baimės yra per mažai ir per daug. Inovatyvumas yra tas, kad yra du rėžiai. Iki tol buvo tyrimų, kurių metu bandyta nustatyti vieną rėžį ir jiems nelabai tai pavyko, nes buvo bandoma modeliuoti šį procesą kaip tiesinę funkciją. Tačiau būtent tie du rėžiai ir parodo, kad tai nėra tiesinė funkcija. Tai labiau kaip kalneliai ar bangos. Šią savo idėją pats taikau praktiškai. Įdomu tai, kad tas pats principas galioja ir kitoms turto klasėms, ne tik akcijoms.

O kaip Jums sekėsi rašyti disertaciją?

Gana sunkiai. Pirmuosius metus… savo disertacijoje tyriau neracionalias investuotojų elgsenas dėl „baimės“ ir „godumo“. Bet bestudijuodamas ir pats tapau neracionalios elgsenos auka. Kai pasižiūri, kad tau skirti keturi metai studijų, tai pirmus metus neva galima atsipalaiduoti, kaip tikram studentui. Juolab, kad pats sau randi visokių priežasčių, kodėl galima nieko nedaryti, nes ir paskaitos, ir privalomos praktikos valandas reikia susirinkti, todėl pirmus metus, gal pusantrų, skyriau paskaitoms ir praktikai. Tada prasideda idėjos paieškos, kurių metu ateina toks liūdesio ir nerimo laikotarpis, nes pamatai, kad tavo pirminės idėjos, kurias turėjai, jau yra aprašytos. Daug kas yra aprašyta. Ir apima šiokia tokia frustracija. Ir tai prislėgė kaip akmuo, o kai taip nutinka, dažniausiai žmogus nebedaro nieko. Pasiduoda. Ima plaukti pasroviui. Šis laikotarpis buvo gana ilgas. Tuo metu dar įstojau į ISM Vadovų magistratūrą, nes atsirado tokia galimybė. Turėjau studijuoti ten, tad viskas užsitęsė ir rašymas prasidėjo ketvirtaisiais, paskutiniais metais. Gana daug kam taip nutinka, bet gal ir gerai, nes tuo metu dėl studijų, profesinės veiklos, apmąstymų subrendo ta idėja ir pats rašymas įvyko per metus. Per juos parašyti nebuvo lengva, nes Lietuvos tokia specifika, kad paprastai žmonės ne tik studijuoja, bet dar ir dirba, tad per savaitę lieka kokie trys vakarai, kai gali skirti tam laiko. Ir vis tiek reikia bent valandos „įsivažiuoti“, o kartais net dviejų – ką nors skaitai, žiūri, ieškai. Pradedi rašyt ir paaiškėja, kad jau metas miegoti. Toks buvo laikotarpis, buvo nelengva, ypač pabaigos link, kai jau atrodo parašei, o tada reikia santraukos, atsižvelgti į gautas pastabas ir sudėlioti visus taškus ant „i“.

Kodėl studijas pasirinkote būtent ISM Vadybos ir ekonomikos universitete? Universitetų Lietuvoje daug, kodėl būtent čia?

Kitų variantų net nesvarsčiau. Čia jau dėsčiau, buvau įsitraukęs į akademinę veiklą ir natūraliai pradėjau čia studijuoti. ISM universitetas garsėja dar ir tuo, kad administracinės naštos čia yra mažiau nei kitur. Daugiau lankstumo. Doktorantūros programa yra tarptautinė, atvažiuodavo daug dėstytojų iš kitų universitetų, kurie duodavo gerą grįžtamąjį ryšį. O studijuoti Lietuvoje norėjau todėl, kad esu patriotas, priklausau Vilniaus klubui, stengiuosi puoselėti Vilnių. Be to tai miestas miške, nėra daug tokių miestų. Istoriškai miestai kūrėsi ten, kur dirbama žemė, o miestas apsuptas pušynų, upių ir ežerų – gana neįprastas dalykas. Tad nusprendžiau likti Lietuvoje, o ISM universitetas čia yra geriausias pasirinkimas.

Kaip kasdieniame gyvenime ir darbe panaudojate studijų metu įgytas žinias?

Yra toks posakis, kad studijų nauda yra tai, ką tu išmoksti ir vėliau pamiršti. Tai, kas lieka, iš tikrųjų, yra studijų nauda. Visas kovojimo su savimi ir bendravimo su kitais procesas. Buvau išvykęs į konferencijas užsienyje Slovėnijoje ir Barselonoje. Plėtėsi akiratis ir požiūris, suvokimas. Man labai patiko mokslo filosofijos paskaitos. Ir dabar, kai bendrauji su žmonėmis – matai, ar jis daug mokslų ragavęs, ar mažiau. Matosi. Tai nebūtinai koreliuoja su jo turtu ar užimamomis pareigomis, bet vis tiek studijuodamas žmogus tampa brandesnis, harmoningas. Šituos dalykus aš tikrai gavau ir pritaikau kasdieniame gyvenime. O vien techniškai… kaip minėjau, pats aktyviai investuoju, vystau kitas, panašias idėjas, turiu planų išspausdinti keletą straipsnių su užsienio kolegomis, nes tos temos yra įdomios. Rašant disertaciją man gimė dar daugiau idėjų ir manau, kad tai yra labai geras pasiekimas.

Kaip manote, kokios savybės jums padėjo studijuojant?

Kūrybiškumas. Visų pirma tai yra kūrybinis darbas. Svarbiausia yra idėja. Ir dažniausiai žmonės, neturintys konkrečios idėjos – nebaigia studijų. Kitas dalykas, aišku, yra laimėjimas prieš save. Ryžtas, kantrybė, laiko planavimas, empatija, savęs ir kito suvokimas. Padėjo šios savybės. Manau, kad jos yra net būtinos rašant darbą. Tam tikra prasme disertacijos rašymas yra tarsi šiokia tokia kova su savimi. Aplinkinių, šeimos parama yra labai svarbu, nes jeigu nėra paramos – tuomet sunku. Ypatingai tuos paskutiniuosius metus. Mano atveju dar buvo svarbu analitinis mąstymas, nes reikėjo išanalizuoti ir perrūšiuoti daugybę duomenų.

Ką smagiausio atsimenate iš studijų ISM universitete?

Smagiausia turbūt buvo išvykos. Labai patiko išvyka į Slovėniją, nes ten mūsų idėjos buvo labai palankiai priimtos, tai buvo džiugu. Nors ir bijojom, nes airių organizuojama konferencija buvo tikrai aukšto lygio. Konferencija Barselonoje labai gerai pavyko. Ten važiavome su kolege ir buvome studentų dešimtuke. Buvo smagu, kad galėjome įsilieti į aukšto lygio studentų bendruomenę. Aišku, dar pabrėžčiau darbo gynimą ISM universitete. Viskas buvo puikiai suorganizuota. Ir, žinoma, pradžia, ta romantika. Tekdavo ryte važiuoti į Kauną traukiniu, buvo neapsakomai geras jausmas, kad esi studentas. Nes po magistro studijų buvo dvejų metų pertrauka, bet tuos dvejus metus aš dėsčiau. Tad buvau dėstytojas, o tada vėl studentas. Romantika. Rašant darbą tos romantikos buvo mažiau, bet kai pavykdavo ką nors paskaičiuoti – ištikdavo mini euforiniai momentai, net šokinėdavau namie. O didžiausias džiaugsmas yra tai, kad baigęs studijas pradėjau labai harmoningai gyventi. Atradau tai, kad kai neskubi – laikas eina lėčiau. Viskas labai sustyguota. Doktorantūra įskiepijo požiūrį, kad nebėra pasiklydimo. Ramybė, harmonija – džiaugiesi gamta, žmonėmis, maistu. Nebėra chaoso, nei gyvenime, nei profesinėje veikloje. Anksčiau jo buvo, pavyzdžiui, bakalauro studijų metu. Atrodo, kad veržiesi per džiungles ir kapoji sau kelią su mačete. Ir viskas aplink yra miškas. O dabar, po doktorantūros studijų, atrodo, kad kyli į Kilimandžaro kalną ir būdamas ties viduriu matai tas džiungles, ir galvoji – a, ko aš čia dabar taip jaudinausi, tos džiunglės tik keli šimtai metrų.

Kitas klausimas – vieno žodžio: kriptovaliutos.

(juokiasi). Yra dvi nuomonės… jei atvirai, aš dar nežinau. Viena vertus – faktas yra tas, kad tai naujovė. Klausimas, į ką ta naujovė išvirs. Ar į pasaulinio masto reiškinį ir kriptovaliutos bus taip pat įprasta, kaip tapo įprasta skambinti mobiliuoju telefonu. Ar tai bus kokia nors egzotika, išvirsianti į tą patį skambinimą mobiliuoju telefonu, bet video skambutį. Sukūrė video skambutį, galvodami, kad visi naudos. Labai retas naudojasi. Žmogui nėra malonu, kad jį mato. Jis dažniausiai jaučiasi nepasiruošęs, užsimiegojęs ar panašiai. Manau, kad lygiai taip pat yra su kriptovaliutomis. Jos turi daug šarmo, jos anoniminės, didelė idėjinė bazė. Bet kartu jos yra nesaugios, nekontroliuojamos. Išgirstame vis daugiau įvykių, kai žmonės yra apvagiami – nėra aišku, kokia jų vertė, kas ją valdo. Tad nežinomybė yra gan didelė. Būčiau linkęs galvoti, kad tai bus nišinis produktas. Žmonėms saugumas ir pasitikėjimas yra labai svarbūs dalykai. Labiau tikėtina, kad evoliucionuos, pasikeis esama, negu kad bus priimta ši sistema. Šansų, kad vyriausybės ar valstybės pradės remti anonimines, globalias valiutas, yra nedaug. Kinija ir JAV konkuruoja, tad labiau tikėtina, kad šios šalys ims jas riboti, stumti lauk. Mano nuomone, 95 procentai šių valiutų vertės per artimiausius penkerius metus bus 0. Kas bus su likusiais 5 procentais – neaišku. Yra tikimybės, 30–40 procentų kad jos užims kokią nors vietą alternatyvių turto klasių: auksas, sidabras, kriptovaliutos… Bet vis tiek doleris ir euras liks. Ko gero, kriptovaliutos duos impulsą pasitempti visiems kitiems ir bendras gėris pakils, bet greičiausiai ne kriptovaliutų naudai. Mėgstu istoriją, galiu pasakyti, kad viskas juda bangomis, ciklais „globalizacija–nacionalizmas–globalizacija–nacionalizmas“. Dabar esame lyg ir globalizacijos nuokalnėje, kyla nacionalizmas. Taigi kinai vargu ar norės dalytis bendra valiuta su JAV. Greičiausiai, kad šalys jas apribos. Nors pasaulinė valiuta gal ir būtų gerai. Bet, matyt, nebus. Yra ir techninių dalykų – bitkoinas negali būti, jo kiekis yra ribotas, o ekonomikos pradmenys sako, kad kiekis turi augti kartu su ekonomika.

Kas, Jūsų nuomone, laukia Lietuvos?

Lietuvos laukia gera arba labai gera ateitis. Žiūrint iš istorinės perspektyvos –esame maža šalis. Ateina informacinių technologijų amžius, o technologijos iškelia reputacinę riziką. Kaip tik neseniai skaičiau, kodėl britai ir olandai „šovė“ į viršų. Jie buvo susibūrę į gildijas, jie neveikė pavieniui. Bendradarbiavo, skolino vieni kitiems ir reputacija buvo labai svarbi. Gildijas galima būtų palyginti su socialiniais tinklais – Facebook, Twitter, Linkedin… Reputaciją susigadini – ir visi iš karto sužino. Taigi ilgainiui mūsų valstybė taps reputaciją vertinančių žmonių valstybe, kaip Skandinavija. Ten, pavyzdžiui, niekas nenori sukčiauti, nes parašys vietiniam laikrašty ir niekas nebenorės su tavim turėti reikalų. Turime demokratiją, esame Europos Sąjungos nariai, NATO, euro zona, todėl padaryti kokį nors autoritarinį režimą Lietuvoje šansų yra labai mažai. Reputacija didėja, kuriasi ir kursis didesnės bendrijos, laisva rinka, prieiga prie didelės rinkos… mano prognozė būtų ta, kad po kokių 20 metų turėtume siekti apie 90 procentų Vakarų Europos BVP. Būtų labai keista, jeigu būtų kaip nors kitaip. Ir tai bus tas lūžis, kai nebebus svarbu, kur gyventi – Lietuvoje ar Vakaruose. Lietuva kils į viršų.

Ko palinkėtumėte jauniesiems mokslininkams, studijuojantiems doktorantūroje arba planuojantiems studijuoti?

Palinkėčiau kūrybiškumo. Tai labai svarbu. Dar to, ko linki visi, – griebti jautį už ragų, netempti laiko. Pasitikėti savo jėgomis, nebijoti savo idėjų. Vakarai tapo sėkmingi dėl bendradarbiavimo. Tai linkėčiau neužsidaryti, negalvoti, kad tavo idėja yra tik tavo, rasti partnerių. Taip kyla ir darbo vertė, ir gaunamas atgalinis ryšys, ir pasitenkinimas yra didesnis. Negalvoti, kad studijos atneš naudą tik dėl darbo, kurį darai. Šiaip visas tas procesas yra kaip… tris kartus nueiti Santiago De Kompostela keliu. Juo eina daug žmonių ir eina ne dėl medalių, ne dėl to, kad jiems kažkas paplos. Tai labiau kova su savimi.

Kodėl jaunam žmogui, galvojančiam apie studijas, rekomenduotumėte ISM universitetą?

Mažai biurokratijos, tarptautiškumas, aplinka. Estetika irgi yra svarbi. Žmonės pasitempę, pats pastatas. Esu įsitikinęs, kad, kaip yra posakis „sveikame kūne – sveika siela“, taip ir „estetiškoje aplinkoje gimsta estetiškos mintys“. Rašymas nėra labai jau malonus procesas, tad galimybė jį padaryti kaip įmanoma malonesnį yra labai svarbi. Grįžtamasis ryšys iš užsienio specialistų. Aišku Lietuvoje irgi yra labai gerų, bet tas įvairiapusiškumas yra didesnis. Lietuvoje dažnai būna, kad yra 2–3 žmonės, tiriantys kokias nors sritis, ir linkstantys į vieną arba kitą kryptį. Kartais gal ir gerai, kai sutampa, o kartais gal ir nelabai. Geriau „nedėti visų kiaušinių į vieną pintinę“.

Ačiū už pokalbį.

 

Recent Posts

Leave a Comment